Vartojimo kredito teikimo gairės: kas jose?

Lietuvoje vartojimo kreditų teikimas turi vadovautis įvairiais teisės aktais (pvz. Vartojimo kredito įstatymu ir Atsakingojo skolinimo nuostatais). Tačiau šių teisės aktų reikalavimų pritaikymas vartojimo kreditų teikimo praktikoje kelia tam tikrus klausimus. Atsižvelgiant į šią situaciją bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB, Lietuvos bankas parengė Vartojimo kredito teikimo gaires, kurios yra taikomos pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą veikiantiems vartojimo kredito davėjams, tarpusavio skolinimo platformos operatoriams ir vartojimo kredito tarpininkams. Jomis siekiama padėti kreditoriams laikytis atitinkamų teisės aktų reikalavimų ir užtikrinti atsakingo skolinimo praktiką.

Norint geriau suprasti vartojimo kredito teikimo gerąsias ir blogąsias praktikas, Lietuvos banko aiškinimus ir rekomendacijas, rekomenduojama susipažinti su visu dokumentu. Žemiau pateikiame kai kurias Vartojimo kredito teikimo gairių (toliau – Gairių) nuostatas.

Kada nėra taikomos Vartojimo kredito įstatymo nuostatos?

Vartojimo kreditas turi savo apibrėžimą. Vartojimo kredito sutartis – sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.

Tai reiškia, kad Vartojimo kredito įstatymas gali būti taikomas tais atvejais, kai suteikiamas kreditas nepapuola po vartojimo kredito sutarties apibrėžimu. Kai kurie iš tokių atvejų:

  • Gairės numato, kad prieš suteikdamas kreditą, vartojimo kredito davėjas privalo nustatyti finansavimo (kredito panaudojimo) tikslą. Jei kreditas imamas verslo ar profesinėms reikmėms (pvz. individualiai veiklai ar veiklai pagal verslo liudijimą), o ne vartojimui, tuomet kredito teikimui nėra taikomas Vartojimo kredito įstatymas ir jo nuostatos bei reikalavimai.
  • Vartojimo kredito įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto ir kai sutartimi nėra siekiama išvengti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo.
  • Vartojimo kredito įstatymas netaikomas kredito sutartims, kurios yra susijusios su nemokamai atidėtu esamos skolos mokėjimu.
  • Įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias reikalaujama, kad kredito gavėjas savo skolinių įsipareigojimų vykdymą užtikrintų daikto įkeitimu, perduodamas jį kredito davėjui, ir kredito gavėjo atsakomybė būtų ribojama tik įkeistu daiktu.
  • Įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias teisės aktų nustatytais atvejais, kai siekiama bendro intereso, tam tikrai ribotai visuomenės daliai suteikiamas kreditas taikant mažesnę negu rinkoje vyraujanti palūkanų normą arba visai nemokant palūkanų, arba kitomis sąlygomis, kurios būtų palankesnės kredito gavėjui negu rinkoje vyraujančios sąlygos, ir taikant ne didesnę negu rinkoje vyraujanti palūkanų normą.
  • Įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kredito davėjas, kurio pagrindinė veikla nėra finansinių paslaugų teikimas, suteikia kredito gavėjui kreditą be palūkanų ir kitų mokesčių, skirtą finansuoti prekėms, kurios yra būtinos norint naudotis kredito davėjo teikiamomis paslaugomis.
  • Kai vartojimo kredito gavėjas jau nevykdo savo įsipareigojimų pagal pradinę vartojimo kredito sutartį, vartojimo kredito davėjas ir vartojimo kredito gavėjas gali susitarti dėl atidėto mokėjimo arba keisti kredito grąžinimo metodą, jeigu yra tenkinamos Įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje nurodytos sąlygos.

Detalesnio čia aptartų aplinkybių aiškinimo ieškokite Vartojimo kredito teikimo gairėse.

Vartojimo paskolos
Logo