Lietuvoje vartojimo kreditai – nuo greitųjų paskolų iki lizingo ar pirkimo išsimokėtinai – jau seniai tapo kasdieniu finansiniu produktu. Kartu su patogumu atsirado ir daug skaudžių istorijų: pernelyg didelės palūkanos, neskaidrios sąlygos, per dideli mėnesiniai įsipareigojimai. Būtent dėl to šalia Vartojimo kredito įstatymo atsirado ir specialios Vartojimo kredito teikimo gairės, parengtos Lietuvos banko. Jose kredito davėjams ir tarpusavio skolinimo platformoms aiškiai pasakoma, kaip turi atrodyti atsakingas skolinimas ir sąžininga vartotojo apsauga.
Kas apskritai yra vartojimo kredito teikimo gairės?
Pagrindinis vartojimo kredito reguliavimo dokumentas Lietuvoje yra Vartojimo kredito įstatymas. Jis nustato, kas gali teikti vartojimo kreditus, kokią informaciją privaloma pateikti, kokia turi būti sutarties forma, kaip turi būti vertinamas kreditingumas, kokios vartojimo kredito gavėjo teisės atsisakyti sutarties ar grąžinti kreditą anksčiau termino ir kokios yra kredito davėjo pareigos bei atsakomybė.
Finansų ministerija aiškiai pabrėžia, kad šis įstatymas perkėlė ES vartojimo kredito direktyvos nuostatas, o tikslas – apsaugoti vartotoją nuo nesąžiningo skolinimo ir užtikrinti skaidrias taisykles visoms rinkos pusėms.
Vartojimo kredito teikimo gairės – tai Lietuvos banko parengtas dokumentas, kuriame:
- paaiškinama, kaip praktiškai taikyti įstatymo nuostatas vartojimo kredito davėjams, tarpusavio skolinimo platformų operatoriams ir kredito tarpininkams;
- akcentuojama vartojimo kredito gavėjų apsauga ir atsakingo skolinimo praktika;
- išdėstoma, kokios praktikos Lietuvos bankas laiko tinkamomis, o kokios – neatitinkančiomis įstatymo ir geros verslo praktikos.
Gairės yra patvirtintos Lietuvos banko priežiūros institucijos sprendimu, jų aktuali redakcija galioja nuo 2023-03-14. Dokumente aiškiai nurodoma, kad gairės nėra pats įstatymas, bet jos atspindi oficialią priežiūros institucijos poziciją ir padeda vienodai taikyti teisės aktus – tiek rinkos dalyviams, tiek nagrinėjant ginčus.
Praktiškai tai reiškia: jei kredito davėjas nesilaiko gairių, didelė tikimybė, kad Lietuvos bankas įvertins jo veiklą kaip neatitinkančią įstatymo dvasios, net jei formaliai raidė ir nepažeista.
Kam taikomos gairės ir kas apskritai gali teikti vartojimo kreditus?
Pagal Vartojimo kredito įstatymą vartojimo kreditus gali teikti tik tie ūkio subjektai, kurie įrašyti į Lietuvos banko tvarkomą viešąjį vartojimo kredito davėjų (ir tarpininkų) sąrašą. Fiziniams asmenims verstis versline vartojimo kredito teikimo veikla draudžiama.
Pagrindinės grupės, kurioms taikomos gairės:
- Vartojimo kredito davėjai – bankai, kredito unijos ir kitos licencijuotos ar į sąrašą įtrauktos įmonės, teikiančios vartojimo kreditus gyventojams.
- Vartojimo kredito tarpininkai – įmonės ar platformos, kurios tarpininkauja sudarant vartojimo kredito sutartis, bet pačios pinigų neskolina.
- Tarpusavio skolinimo (P2P) platformų operatoriai – valdo internetines platformas, kuriose fiziniai asmenys tarpusavyje skolinasi pinigus, bet tokia veikla taip pat griežtai reguliuojama ir prižiūrima Lietuvos banko.
Gairės vienodai taikomos tiek „tradiciniams“ bankams, tiek greitųjų kreditų bendrovėms ar P2P platformoms – idėja ta pati: visiems galioja tie patys atsakingo skolinimo ir vartotojo apsaugos standartai.
Priežiūrą vykdo Lietuvos bankas: jis ne tik prižiūri, ar laikomasi įstatymo ir gairių, bet ir nagrinėja vartotojų skundus bei gali taikyti poveikio priemones už pažeidimus.
Atsakingo skolinimo principai ir kreditingumo vertinimas
Vienas svarbiausių gaires „pernešančių“ į praktiką dalykų – kreditingumo vertinimas. Pagal įstatymą kredito davėjas privalo įvertinti, ar vartotojas pajėgs laiku vykdyti įsipareigojimus ir ar kreditas jo nepernelyg neapkraus.
Lietuvos banko Atsakingojo skolinimo nuostatuose nustatyta, kad kredito gavėjas turi turėti tvarių (stabilių ir prognozuojamų) pajamų istoriją, o visų finansinių įsipareigojimų įmokoms paprastai neturėtų būti skiriama daugiau nei apie 40 % tvarių mėnesio pajamų. Šis kriterijus taikomas visiems kreditams fiziniams asmenims, įskaitant ir vartojimo kreditus, todėl jis perkeliamas ir į vartojimo kredito teikimo gaires.
Gairės pabrėžia kelis kertinius atsakingo skolinimo principus:
- Tvarios pajamos, o ne „vienkartiniai“ pinigai. Vertinamos ne tik dabartinės pajamos, bet ir jų stabilumas laike (pvz., bent kelių mėnesių laikotarpiu) bei perspektyvos ateityje.
- Visi įsipareigojimai, o ne tik naujas kreditas. Skaičiuojami visi kliento kreditai, lizingai, kredito kortelės, overdraftai ir kt. – žiūrima į bendrą mėnesinių įmokų sumą.
- Duomenų tikrinimas iš nepriklausomų šaltinių. Vien kliento deklaracijos nepakanka – kredito davėjai turi tikrinti informaciją duomenų bazėse (pvz., paskolų rizikos duomenų bazėje, kredito istorijos sistemose), prašyti dokumentų, pagrindžiančių pajamas ir įsipareigojimus.
- Kreditingumas – ne tik skaičiai. Vertinama ir kredito istorija, vėlavimų faktai, nuolatinės darbo vietos ar veiklos pobūdis, išlaikytinių skaičius, svarbios gyvenimo aplinkybės ir pan.
Praktiškai kredito davėjas gali paprašyti:
- pažymos apie darbo užmokestį arba pajamų iš individualios veiklos dokumentų;
- banko sąskaitų išrašų;
- informacijos apie kitus kreditus ir lizingus;
- kai kuriais atvejais – papildomų paaiškinimų ar dokumentų, jei pajamos nereguliarios.
Svarbu: jei kredito davėjas beveik nieko neklausia ir „vienu mygtuko paspaudimu“ suteikia didelę sumą, tai labai rimtas signalas, kad atsakingo skolinimo principai pažeidžiami. Vėliau ginčo atveju tokia praktika gali būti vertinama kaip įstatymo ir gairių nesilaikymas.
Kredito kaina, reklama ir informacija prieš sudarant sutartį
Kas sudaro bendrą vartojimo kredito kainą?
Vartojimo kredito įstatyme nustatyta sąvoka „bendra vartojimo kredito kaina“ – tai ne tik palūkanos, bet ir visi kiti su kreditu susiję mokesčiai: administravimo, sutarties sudarymo, sąskaitos, tarpininkavimo, draudimo (jei privalomas), mokėjimo priemonių išlaidos ir kt. Ši kaina išreiškiama bendra vartojimo kredito kainos metine norma (BVKKMN) – procentine metine išraiška, leidžiančia palyginti skirtingus pasiūlymus.
Gairės akcentuoja, kad:
- visi mokesčiai turi būti sąžiningi, pagrįsti ir aiškiai atskleisti vartotojui;
- negalima dirbtinai „laužyti“ kainą į įvairius paslėptus mokesčius, kad formaliai atrodytų mažesnė;
- bendra kredito kaina turi išlikti protinga tiek tada, kai kreditas grąžinamas pagal grafiką, tiek kai vartotojas grąžina jį anksčiau termino.
Pagal įstatymą bendra vartojimo kredito kaina laikoma akivaizdžiai nesąžininga, jeigu, pavyzdžiui:
- metinė palūkanų norma viršija 75 %, ir kitos vienai kredito dienai tenkančios išlaidos yra didesnės kaip 0,04 % kredito sumos; arba
- bendra vartojimo kredito kaina viršija patį kreditą (sumokate daugiau mokesčių ir palūkanų nei gavote kredito).
Lietuvos banko gairėse, remiantis teismų praktika, papildomai nurodoma, kad esant itin didelėms BVKKMN reikšmėms (pavyzdžiui, viršijančioms kelis šimtus procentų), kredito kaina paprastai neatitinka įstatyme įtvirtintų sąžiningumo kriterijų, net jei formaliai neperžengtos maksimalios ribos.
Kokios informacijos privalote gauti prieš pasirašydami?
Finansų ministerijos išaiškinimu, iki sutarties sudarymo kredito davėjas privalo pateikti standartinę informaciją, kuri apima, be kita ko:
- kredito rūšį ir bendrą sumą;
- kredito išmokėjimo ir grąžinimo sąlygas;
- sutarties trukmę;
- palūkanų normą ir jos keitimo sąlygas;
- BVKKMN ir bendrą vartotojo mokėtiną sumą;
- įmokų dydį, skaičių ir periodiškumą;
- vėlavimo atveju taikomas netesybas ar palūkanas bei jų apskaičiavimo tvarką;
- mokėjimų nevykdymo pasekmes;
- teisę atsisakyti sutarties ir grąžinti kreditą anksčiau termino bei informaciją apie galimą kompensaciją kredito davėjui.
Ši informacija dažnai pateikiama standartinės ES formos dokumente (standartinė informacija apie vartojimo kreditą), kad būtų lengviau palyginti skirtingų kredito davėjų pasiūlymus.
Reklama
Jei vartojimo kredito reklamoje nurodoma palūkanų norma ar kita kaina, įstatymas reikalauja kartu pateikti ir standartinę informaciją: kredito sumą, trukmę, palūkanų normą, BVKKMN ir, jei taikoma, bendrą mokėtiną sumą.
Lietuvos banko finansinių paslaugų reklamos gairės papildomai pabrėžia, kad reklamoje negalima:
- slėpti esminių mokesčių mažomis raidėmis;
- kurti įspūdžio, kad kreditas – „nemokamas“ ar „be jokios rizikos“, jeigu realiai taikomi mokesčiai ar yra reikšminga rizika;
- skatinti neatsakingą skolinimąsi, pavyzdžiui, akcentuojant impulsyvų vartojimą („pasiimk dabar, pagalvosi vėliau“).
Jei reklamoje matote tik didelėmis raidėmis parašytą „0 % palūkanos“ ar „pirmas mėnuo nemokamai“, bet nėra aiškios informacijos apie BVKKMN, mokesčius ir terminą, tai greičiausiai pažeidžia įstatymo ir gairių reikalavimus.
Pagrindinės vartotojo teisės ir praktiniai patarimai
Gairės glaudžiai siejasi su įstatyme įtvirtintomis vartotojo teisėmis. Svarbiausios iš jų:
Teisė atsisakyti sutarties per 14 dienų
Vartojimo kredito gavėjas turi teisę nenurodydamas priežasties atsisakyti vartojimo kredito sutarties per 14 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo arba nuo dienos, kai gavo sutarties sąlygas ir visą būtiną informaciją (jei ši diena vėlesnė).
Lietuvos bankas savo vartotojų informacijos puslapiuose aiškiai rašo: vartojimo paskolos galima atsisakyti per 14 dienų, tokiu atveju reikia grąžinti gautą sumą ir sumokėti palūkanas už laiką, kada realiai naudojotės pinigais, bei pagrįstas kreditingumo vertinimo išlaidas.
Teisė grąžinti kreditą anksčiau termino
Įstatymas numato, kad vartotojas turi teisę bet kada grąžinti dalį ar visą vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino. Kredito davėjas gali prašyti kompensacijos dėl patirtų išlaidų, tačiau ji ribojama ir taikoma tik viršijus tam tikrą sumą (pvz., kai per 12 mėnesių anksčiau laiko grąžinama daugiau kaip 2320 eurų).
Gairės pabrėžia, kad tokia kompensacija turi būti pagrįsta ir negali panaikinti prasmės vartotojui grąžinti kreditą anksčiau, jeigu tai jam ekonomiškai naudinga.
Teisė į „kredito atostogas“ ir sutarties keitimą
Vartojimo kredito įstatyme ir Lietuvos banko DUK skiltyse numatyta galimybė, susidūrus su finansiniais sunkumais (pavyzdžiui, smarkiai sumažėjus pajamoms), kreiptis dėl įmokų atidėjimo (kredito atostogų) ar kredito restruktūrizavimo.
Gairės rekomenduoja, kad:
- kredito davėjas ieškotų su vartotoju abiem pusėms priimtino sprendimo (grafiko keitimas, terminas, laikinas įmokų sumažinimas ir pan.);
- vartotojas būtų tinkamai informuotas, kaip keičiasi bendra kredito kaina ir mėnesinės įmokos po atidėjimo ar restruktūrizavimo.
Kur kreiptis, jei kyla įtarimų dėl sąžiningumo?
Jei manote, kad kredito davėjas:
- neįvertino jūsų kreditingumo;
- nuslėpė svarbią informaciją;
- taiko akivaizdžiai per didelę kredito kainą;
- nesilaiko reklamos reikalavimų,
pirmiausia kreipkitės į patį kredito davėją su rašytiniu skundu. Jei atsakymas netenkina arba jo negaunate, galite kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ir galimų įstatymo pažeidimų – tiek individualiai, tiek per vartotojų asociaciją.
Kaip vartotojui „pasinaudoti“ gairėmis?
Trumpa atmintinė:
- Patikrinkite kredito davėją. Ar jis yra Lietuvos banko viešajame vartojimo kredito davėjų sąraše? Jei ne – toks pasiūlymas rizikingas.
- Reikalaukite standartinės informacijos. Prieš pasirašydami sutartį turite gauti aiškų dokumentą su suma, terminu, BVKKMN, visais mokesčiais ir teisėmis atsisakyti sutarties.
- Neignoruokite kreditingumo vertinimo. Jei jūsų beveik nieko neklausia – tai ne „patogumas“, o raudona vėliava. Atsakingas kredito davėjas privalo įvertinti, ar kreditas jums „įkandamas“.
- Atminkite 14 dienų taisyklę. Persigalvojote? Turite laiko be priežasties atsisakyti sutarties ir taip išvengti ilgalaikių įsipareigojimų.
- Jei abejojate – klauskite ir skųskitės. Gairės ir įstatymas yra jūsų pusėje, o Lietuvos bankas prižiūri, kad kredito davėjai jų laikytųsi.
Trumpai – Vartojimo kredito teikimo gairės yra ne tik techninis dokumentas kredito davėjams. Tai ir labai praktiškas žemėlapis vartotojui, padedantis atskirti sąžiningą finansinę paslaugą nuo pernelyg rizikingo ar neteisingo pasiūlymo.