Kas gali gauti vartojimo paskolą?

Kas gali gauti vartojimo paskolą Lietuvoje, nėra toks paprastas klausimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vartojimo kreditų rinka patiria griežtą reguliavimą po to, kai prieš kelerius metus dalis gyventojų smarkiai įsiskolino greitiesiems kreditams. Dabar įstatymai ir Lietuvos banko (LB) nutarimai nustato aiškias taisykles, kaip turi būti vertinamas žmogaus kreditingumas, kiek gali kainuoti paskola ir kaip turi elgtis pats paskolos davėjas. Prie šių minimalių reikalavimų savo vidines – paprastai dar griežtesnes – taisykles prideda ir patys kredito davėjai.

Toliau – sistemingai apie tai, kas oficialiai leidžiama ir privaloma, kokius papildomus filtruojančius kriterijus taiko rinkos dalyviai ir kada paraiškos dažniausiai atmetamos.

Oficialūs reikalavimai vartojimo kreditui gauti

Įstatymai nenustato vienos magiškos ribos („gauni X eurų pajamų – gausi paskolą“), bet apibrėžia bendrus principus, kuriuos privalo taikyti visi vartojimo kredito davėjai. Pagrindiniai dokumentai:

• Vartojimo kredito įstatymas (VKĮ).
• Lietuvos banko valdybos nutarimu patvirtinti „Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai“.
• Lietuvos banko informacinės gairės „Ketinate imti vartojimo paskolą?“, kuriose žmogiška kalba paaiškinami teisės aktų reikalavimai.

Pagrindiniai oficialūs reikalavimai

• Būti vartotoju – fiziniu asmeniu ir skolintis ne verslo tikslais. Vartojimo kreditas – tai paskola asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, o ne veiklai, susijusiai su verslu ar profesija. Tai tiesiogiai įtvirtinta Vartojimo kredito įstatyme.
• Pilnametystė ir veiksnumas. Nors atskiro „18+“ straipsnio VKĮ nerasite, pagal civilinę teisę kredito sutartis gali sudaryti tik pilnametis ir veiksnus asmuo – kitaip sutartis būtų negaliojanti arba ginčytina. Praktikoje vartojimo kredito sutartys sudaromos tik su pilnamečiais veiksniais asmenimis (tiek tai bankai, tiek smulkesni kredito davėjai).
• Būti neįrašytam į STOP sąrašą. Lietuvos bankas tvarko asmenų, nepageidaujančių gauti vartojimo kreditą, sąrašą. Jei žmogus pats prašo jį į šį sąrašą įtraukti, kredito davėjai privalo jį tikrinti prieš suteikdami paskolą. Susidarius sutartį su sąraše esančiu asmeniu, tokia sutartis laikoma negaliojančia – tai de facto reiškia, kad būti šiame sąraše ir gauti vartojimo paskolą nebegalima.
• Privalomas kreditingumo (mokumo) vertinimas. Prieš suteikdamas paskolą, kredito davėjas privalo įvertinti kliento kreditingumą, vertinti tvarias kliento pajamas, kredito istoriją ir kitus reikšmingus veiksnius, skolinimą grįsti įsipareigojimų ir pajamų santykio ribojimu, kreditingumo vertinimą pagrįsti prielaida, kad klientas galės vykdyti įsipareigojimus visą sutarties laikotarpį. Kreditingumą jis privalo vertinti remdamasis informacija:
  • kurią pateikia pats klientas (pajamos, įsipareigojimai ir pan.), ir
  • kurią gauna iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų (pvz. Paskolų rizikos duomenų bazės, kredito biuro ir pan.).
• Visų įsipareigojimų ir pajamų santykis – iki ~40 %. Lietuvos banko puslapyje „Ketinate imti vartojimo paskolą?“ aiškiai nurodoma, kad pagal atsakingojo skolinimo nuostatas visi vartotojo ir jo šeimos finansiniai įsipareigojimai (įskaitant naują paskolą) neturėtų viršyti 40 % gaunamų pajamų.
  • Pavyzdys iš LB: jei dviejų asmenų šeimos pajamos – 1 200 Eur, bendra mėnesio įmokų suma neturėtų viršyti 480 Eur.
• NĖRA įstatyme nustatytos minimalios algos paskolai gauti. Tas pats LB šaltinis pabrėžia: įstatymai nenustato, kokio dydžio turi būti mėnesinės pajamos norint gauti vartojimo paskolą ir nenustato minimalios sumos, kuri po įmokos privalo likti pragyvenimui. Tačiau, jei žmogus gauna labai mažas pajamas, paskolos davėjas privalo papildomai įvertinti, ar po įmokų jam liks pakankamai lėšų būtiniausioms išlaidoms (būstas, maistas, komunaliniai mokesčiai ir pan.).
• Ribojama bendra skolinimosi kaina. Vartojimo kredito įstatymas ir LB aiškinimai nustato, kad:
  • kredito davėjai privalo laikytis „racionalios ir sąžiningos“ skolinimosi kainos,
  • bendra vartojimo kredito kaina (palūkanos ir visi mokesčiai) negali būti didesnė už paskolintą sumą,
  • numatyta viršutinė palūkanų (iki 75 %) ir kitų mokesčių riba.
• Apsisprendimo laikotarpis ir netesybų ribos. Dar keletas svarbių saugiklių, kurie formaliai nėra „kas gali gauti“, bet tiesiogiai susiję su vartotojo apsauga:
  • vartotojas gali atsisakyti vartojimo paskolos per 2 dienas nuo lėšų išmokėjimo – grąžina tik gautą sumą, be palūkanų ir mokesčių;
  • vėluojant mokėti įmokas, netesybos gali būti skaičiuojamos ne ilgiau kaip 180 dienų;
  • kredito davėjas negali taikyti netesybų, jeigu pats netinkamai įvertino kreditingumą.
• Skolintis galima tik dienos metu – nuo 7 iki 22 val. LB aiškiai išskiria: vartojimo paskolos sutartis gali būti sudaroma tik dienos metu – nuo 7 iki 22 val. Tai yra tiesioginis įstatyme įtvirtinto draudimo sudaryti sutartis naktį atspindys.
• Tapatybės nustatymas sudarant sutartį nuotoliniu būdu. Jei sutartis sudaroma nuotoliniu būdu, įstatymas reikalauja, kad kredito davėjas patikimai nustatytų kliento tapatybę – kitu atveju sutarties sudaryti negalima.

Oficialiai „kas gali gauti vartojimo paskolą“ Lietuvoje – tai pilnametis, veiksnus, STOP sąraše neesantis vartotojas, kurio kreditingumas įvertintas pagal įstatymo ir LB nuostatų reikalavimus, o visi įsipareigojimai neviršija ~40 % tvarių pajamų ir po įmokos lieka pakankamai lėšų pragyvenimui.
Įstatymai sąmoningai nenustato konkrečios minimalios algos, o pabrėžia individualų vertinimą ir atsakingą skolinimą, todėl praktinius „slenksčius“ suformuoja pačių kredito davėjų taisyklės.

Kredito davėjų įprastai taikomi papildomi reikalavimai

Teisės aktai nustato minimalų saugumo lygį. Tačiau kredito davėjams rūpi ir savo rizika, todėl jie susikuria vidines kreditingumo vertinimo taisykles – dažnai griežtesnes nei LR įstatymų minimumas. Šios taisyklės viešai skelbiamos bankų, vartojimo kredito bendrovių ar tarpusavio skolinimo platformų puslapiuose.

Žemiau – tipiniai papildomi reikalavimai, paremti viešai skelbiama pagrindinių rinkos dalyvių praktika.

• Minimalios mėnesinės pajamos. Įstatymas „minimumo“ nenustato, bet kredito davėjai jį nusistato patys:
  • Kai kurie bankai nurodo, kad vartojimo paskolai gauti vieno besiskolinančiojo pajamos po mokesčių paprastai turi būti ne mažesnės nei 600 Eur per mėnesį; porai – nuo 1 000 Eur.
  • Dalies greitųjų kreditų ir vartojimo paskolų bendrovių viešai minima minimali riba ~350–400 Eur/mėn.
• Minimalus darbo stažas ir pajamų tęstinumas. Kredito davėjai nori matyti, kad pajamos stabilios, todėl dažnai reikalauja:
  • ne mažiau kaip 4–6 mėnesių nepertraukiamo darbo stažo dabartinėje darbovietėje;
  • kad būtų pasibaigęs bandomasis laikotarpis;
  • 4–6 mėn. banko sąskaitos išrašų arba kitų dokumentų, patvirtinančių pajamas.
• Tvarių pajamų tipai ir griežtesnis požiūris į socialines išmokas. Pagal įstatymą ir LB nuostatus vertinamos tvarios pajamos – tokios, kurių galima pagrįstai tikėtis visą kredito laikotarpį. LB aiškiai nurodo, kad kai asmuo gauna tik tam tikros rūšies socialines išmokas (pašalpas, šalpą, pensiją ir pan.), tai gali reikšti finansinį ar socialinį pažeidžiamumą ir skolinantis turi būti itin atsargu. Todėl daug kredito davėjų:
  • socialines išmokas vertina griežčiau nei darbo užmokestį;
  • reikalauja ilgesnio pajamų istorijos laikotarpio arba papildomų įrodymų.
• Papildomi DSTI (įmokų ir pajamų santykio) „lubų“ saugikliai. Nors teisės aktai kalba apie 40 % ribą, dalis bankų savo taisyklėse rekomenduoja ar taiko dar konservatyvesnį požiūrį, pvz.:
  • Kai kurie bankai nurodo, kad į visų finansinių įsipareigojimų įmokas rekomenduojama skirti ne daugiau kaip 30–40 % mėnesio pajamų.
  • kai kurios tarpusavio skolinimo platformos turi atskirai apibrėžtus „teigiamus“ ir „neigiamus“ DSTI santykius bei papildomą reikalavimą, kad po visų įmokų liktų tam tikra suma pragyvenimui (skaičiuojama pagal savivaldybės vidutinio darbo užmokesčio duomenis).
• Minimalus likutis pragyvenimui. Vartojimo kredito įstatymas nenurodo konkretaus „likučio“, tačiau tiek LB, tiek kredito davėjų taisyklės praktiškai numato, kad po įmokų privalo likti pakankamos lėšos būtiniausioms išlaidoms. LB rekomenduoja įvertinti: gyvenamąją vietą (miestas/kaimas), namų ūkio narių skaičių, paskolos tikslą, vidutines išlaidas ir pan.
• Kredito istorijos ir reputacijos reikalavimai. Be formalaus „ar užtenka pajamų“, vidinėse taisyklėse dažnai numatoma, kad:
  • nebus suteikiamas kreditas, jei yra reikšmingų pradelstų skolų, aktyvūs išieškojimo procesai ar rimti kredito istorijos pažeidimai;
  • kredito davėjas turi teisę atsisakyti suteikti paskolą, atsižvelgdamas į kliento reputaciją ir ankstesnę kredito istoriją;
  • ribojama maksimali turimų įsipareigojimų suma ir (ar) vartojimo kreditų skaičius.
• Amžiaus ribos bei papildomi reikalavimai tam tikroms grupėms. Dauguma kredito davėjų nusistato maksimalų amžių (pvz. 70–75 m. paskolos pabaigoje), griežtesnes sąlygas dirbantiems pagal terminuotas sutartis, individualią veiklą ar gaunantiems pajamas užsienyje – reikalaujamas ilgesnis stažas, daugiau dokumentų, kartais – ir didesnis pradinis įsipareigojimas.
• Savos minimalios ir maksimalios sumos bei terminai. Kredito davėjai nusistato:
  • nuo kokios minimalios sumos apsimoka suteikti vartojimo paskolą (pvz., nuo 300–500 Eur),
  • kokia maksimali suma (pvz., iki 20 000–30 000 Eur),
  • kokie terminai (dažniausiai 6–84 ar 120 mėn.).

Nors įstatymai kalba apie principus (tvarios pajamos, 40 % įsipareigojimų riba, atsakingas skolinimas), praktikoje kredito davėjai „uždeda savo filtruojantį sluoksnį“: minimalios pajamos, minimalus stažas, griežti reikalavimai kredito istorijai, vidinės DSTI normos ir pragyvenimo likučio skaičiavimas. Dėl to vienu metu gali galioti dvi tiesos: teisiškai žmogus lyg ir atitinka oficialius kriterijus, bet konkreti bendrovė jam vis tiek nepasiūlys kredito, nes neatitinka jos vidinės rizikos politikos.

Kada ir kodėl dažniausiai atmetama paskolos paraiška?

Kredito davėjas negali atmesti paraiškos „šiaip sau“ – jo sprendimas turi būti pagrįstas kreditingumo vertinimo rezultatais ir vidaus taisyklėmis. Jeigu paraiška atmetama remiantis kredito registrų ar kitų informacinių sistemų duomenimis, įstatymas įpareigoja nemokamai informuoti klientą, kad būtent registrų informacija buvo atmesties priežastis, ir nurodyti, kokie registrai naudoti.

Toliau – dažniausios praktinės atmetimo priežastys:

• Per didelis įsipareigojimų ir pajamų santykis (viršyta ~40 % riba). Jei po naujos paskolos visos mėnesio įmokos (būsto, vartojimo, lizingo, kreditinių kortelių, overdrafto ir t. t.) sudarytų daugiau nei apie 40 % tvarių namų ūkio pajamų, kredito davėjas dažniausiai privalės atsisakyti suteikti kreditą. Kartais, net ir esant žemesniam nei 40 % santykiui, paraiška atmetama, jei po įmokų liktų akivaizdžiai per mažai lėšų pragyvenimui – ypač jei asmuo gyvena didmiestyje, turi išlaikomų vaikų ir pan.
• Per mažos arba nestabilios pajamos. Dažna priežastis – pajamos neatitinka kredito davėjo minimalių ribų (pvz., mažiau nei 350–600 Eur/mėn. priklausomai nuo bendrovės) arba pajamų šaltinis laikomas netvariu (labai trumpas stažas, laikinos sutartys, nereguliarios pajamos).
• Prasta kredito istorija ir pradelsti įsipareigojimai. Dalis bendrovių savo taisyklėse tiesiogiai nurodo, kad, atsižvelgdamos į kredito istoriją, jos turi teisę atsisakyti kredito, jei Paskolų rizikos duomenų bazėje, kredito biure ar kitose sistemose matyti:
  • reikšmingos pradelstos skolos,
  • dažni įsipareigojimų restruktūrizavimai,
  • neseniai nutrauktos sutartys dėl nevykdymo.
• Nepakankami arba netikslūs duomenys. Vartojimo kredito įstatymas įpareigoja kredito gavėją pateikti visą kredito davėjo prašomą informaciją, reikalingą kreditingumui įvertinti. Kredito davėjas gali (ir turi) atsisakyti suteikti kreditą – kitaip jam pačiam grėstų sankcijos už neatsakingą skolinimą, jeigu žmogus:
  • nepateikia banko išrašų,
  • nuslepia kitus įsipareigojimus,
  • nurodo akivaizdžiai netikslias pajamas.
• Asmuo įrašytas į STOP sąrašą. Jei žmogus pats buvo pateikęs prašymą LB įtraukti į nepageidaujančių gauti vartojimo kreditą sąrašą, jokiam kredito davėjui nebeleidžiama suteikti jam vartojimo kredito – tokia sutartis būtų laikoma negaliojančia.
• Tapatybė nenustatyta arba sutartį bandoma sudaryti pažeidžiant formalius reikalavimus. Pavyzdžiui:
  • nuotoliu nepavyksta patikimai nustatyti kliento tapatybės;
  • sutartis bandoma sudaryti naktį, kai įstatymas tai draudžia (ne tarp 7 ir 22 val.);
  • kredito davėjas neturi licencijos ir nėra LB viešajame vartojimo kredito davėjų sąraše (šiuo atveju gerai, jei tokia paraiška „atmetama“ – dar blogiau, jei sutartis vis dėlto pasirašoma).
• Atmetimas pagal vidines rizikos taisykles. Net ir „formaliai“ atitinkant oficialius kriterijus, kai kurie kredito davėjai gali neteikti finansavimo:
  • tam tikro amžiaus grupėms (pvz., labai jauniems ar labai vyresnio amžiaus klientams),
  • dirbantiems konkrečiuose rizikingesniais laikomuose sektoriuose,
  • neseniai grįžusiems iš emigracijos ir neturintiems pakankamos kredito istorijos Lietuvoje.

Apibendrinimas

Dažniausiai vartojimo paskolos paraiškos atmetamos ne dėl vienos „magiškos“ priežasties, o dėl kelių veiksnių kombinacijos: per didelis įsipareigojimų krūvis, per mažos arba nestabilios pajamos, negatyvi kredito istorija, nepateikti ar netikslūs duomenys, įrašymas į STOP sąrašą ar neatitikimas vidinei rizikos politikai. Svarbu žinoti, kad jei paraiška atmesta dėl kredito informacijos sistemų duomenų, jūs turite teisę sužinoti, kokie tai duomenys ir iš kokio registro jie gauti – taip numato Vartojimo kredito įstatymo 9 straipsnis.